D.Varanavičius. IAE - Optimistiškai ir atkakliai. Tačiau nerealiai...

Politikoje įtakos kryptis dažniausiai lemia nutiestų vamzdynų ir jais tekančių žaliavų judėjimo trajektorijos. Gali būti įvairių sąjungų, susitarimų, simpatijų ar dar kažko, kas atrodo kaip graži iškaba, dengianti realybę, kuri labai priklausoma nuo tų pačių vamzdžių ir elektros laidų.

Lietuviškas optimizmas

Tiesą pasakius, visos kovos už arba prieš „Leo LT“, kurios neretai būna paremtos paviršutiniškais ir rėksmingais argumentais, jau darosi neįdomios. Vieni mušasi į krūtinę, kad ateina į šį projektą rizikuodami savo asmeniniais pinigais ir norėdami užtikrinti energetinę Lietuvos nepriklausomybę nuo Rusijos, kurią turėtų garantuoti naujas atominės jėgainės blokas Ignalinoje bei elektros tiltai į Vakarus. Jų oponentai kaltina privačius investuotojus faktiškai privatizavus Lietuvą, rengia įvairias akcijas, ragina nepirkti jų prekybos tinkluose ir t. t.

Bėda ta, kad visame šiame triukšme, kuris palaikomas ir nemenkomis viešųjų ryšių specialistų pastangomis, kažkur pasimeta argumentai, galintys padėti spręsti problemas, nemažiau svarbias už pagrindinį klausimą – būti „Leo LT“ ar ne?

Bene svarbiausias klausimas, pasimetęs kovų dėl „liūtuko“ kontekste, yra pereinamasis laikotarpis nuo kitų metų, kuriais Lietuva privalės uždaryti antrąjį Ignalinos atominės elektrinės (IAE) bloką, iki to laiko, kai toje pačioje Ignalinoje hipotetiškai stovės naujas ir modernus reaktorius. Susidaro įspūdis, kad naujasis reaktorius tarsi jau stovi, o visos peštynės vyksta vien dėl to, paspausti mygtuką „pradėti“ ar ne.

Tiesa, galima prisiminti, kad kažkada antroje praėjusių metų pusėje Prezidentas Valdas Adamkus, dabar neva iki paskutinės minutės dvejojęs vetuoti įstatymą dėl „Leo LT“, paskelbė, kad Lietuva visos Europos Sąjungos (ES) mastu surengs didžiulę lobistinę kampaniją dėl IAE antrojo bloko darbo pratęsimo. Tokioms idėjoms tuomet pritarė ir Ministras Pirmininkas. Tačiau laikas eina, o lobistiniame fronte – tyla. Tiksliau būtų pasakyti, kad tokio fronto išvis nėra, nes iki šiol Lietuvos verslo (pabrėžiu – ne valstybiniams) interesams atstovauja vienas žmogus. Tiesa, ne taip senai paslaptingomis aplinkybėmis Lietuvos derybininkų dėl IAE darbo pratęsimo tapo Aleksandras Abišala, kažkada konsultavęs „Williams“. Tačiau ir jis sėkmės tikimybę vertina 5 proc.

Anksčiau, pasiklausius tokių optimistinių nuomonių, dar lyg ir buvo menka viltis, kad, nepaisant procedūrų sudėtingumo, dar kažką gali pavykti nuveikti. Na, gal ir ne priimti realius sprendimus, bet bent jau atkreipti dėmesį į Lietuvai iškilsiančią problemą ir kovoti dėl jos perkėlimo į ES institucijų politinę darbotvarkę.

Tačiau 2009 m. jau ne už kalnų, o realių žygių nevyksta. Žinoma, argi galima kovoti dėl antrojo IAE bloko darbo pratęsimo, kai tiek jėgų atima kovos dėl „Leo LT“ ir kalbos apie būsimus būsimos jėgainės pajėgumus, kuriais mes ir mūsų kaimynai latviai, estai bei lenkai galėsime naudotis geriausiu atveju apie 2020 metus.

Dabar galima daug kalbėti apie pačią tikslo pratęsti IAE darbą procedūrą, kuri, atsižvelgiant į Lietuvos stojimo į ES sutarties sąlygas, yra sudėtinga ir ilga. Juk kalbėti reikia ne tik su Briuseliu, bet ir su visomis ES narėmis. O kadangi po tokių optimistinių kalbų seka tyla ir neveiklumas, galima daryti išvadą, kad minėti šalies politikai nelabai ką išmano apie lobizmo ES mechanizmus arba tiesiog žaidžia vietinius politinius žaidimus, orientuotus į 2008 ir 2009 m. rinkimus.

Lietuviškas atkaklumas

Atsižvelgiant į naują įvaizdžio etiketę, kurią lietuviams bando prilipdyti dabartinė valdžia, galima konstatuoti, kad abiejose „Leo LT“ barikadų pusėse yra drąsių žmonių. Vieni drąsūs savo asmeniniais pinigais ir tuo, kokį valdžios institucijų palaikymą gali garantuoti. Kiti drąsūs atkakliai ir įvairiais būdais priešindamiesi „Maximos LT“ įsigalėjimui būsimoje Lietuvos energetikoje: nuo boikotinių lipdukų iki stebėjimų ir priežiūros institucijų kūrimo.

Be abejo, galima pasidžiaugti pilietinės visuomenės apraiškomis, nes tai, ką matėme ir matome priešinantis „Leo LT“, labai svarbu mūsų vietinei demokratijai, vis dažniau įvardijamai savotiška oligarchų įkaite. Gaila tik, kad tolesnio priešinimosi „Leo LT“ entuziastai nesulaukia aktyvesnės anksčiau „Maximai LT“ irgi besipriešinusių politikų paramos. Pvz., konservatorių lyderis Andrius Kubilius pareiškė, kad jei jau Prezidentas palaimino tokį projektą, toliau jam kliudyti neverta.

Tiesa, minėtasis atkaklumas, su kuriuo nepirkti parduotuvėse „Maxima“ agitavo aktyvūs visuomenininkai, būdingas ir patiems „Leo LT“ dalyviams. Ir galbūt dar didesniu mastu, nes jie rezultatą vis tiek pasiekė. Tik dabartinė situacija dėl galimų naujos atominės jėgainės statybų, elektros tiekimo, jos eksporto ir t. t. dar nereiškia, kad ponai iš „Maximos LT“ jau gavo savo taip trokštamus milijardus, dėl kurių ir ėjo į šį projektą.

Lietuviška realybė

Taigi kol visuomenės veikėjai ir verslininkai atkakliai siekia savų tikslų, o šalies vadovai tiesiog žarstosi optimizmu dėl IAE ateities ir Lietuvos energetinės nepriklausomybės, europinis šios srities žemėlapis sparčiai kinta. „Valstybė“ jau minėjo apie neseniai vykusius Rusijos prezidento ir jo įpėdinio vizitus į Bulgariją bei Serbiją, galutinai įtvirtinusius dujų ir įtakos tekėjimą ta kryptimi. Kalbėjome ir apie „Gazprom“ nupirktas eksportui skirtas Turkmėnijos dujas, kurios dabar jau nebebus alternatyva rusiškosioms, nes ES šalims jas teks pirkti būtent iš Rusijos.

O iš kur Lietuva gaus reikiamą kiekį elektros, jei ta mistinė lobistinė kampanija dėl IAE darbo pratęsimo žlugs dar neprasidėjusi, kas, beje, ir yra realiausia ir ką jau ima pripažinti Gediminas Kirkilas. Būtų gerai pripažinti dar ir tai, kad, pvz., alternatyviosios energetikos projektai Lietuvoje vykdomi vangokai, nors sparti jų plėtra tikrai palengvintų tą pereinamąjį laikotarpį nuo IAE antrojo bloko uždarymo iki naujojo reaktoriaus veiklos pradžios. Tiesa, prie pastarojo teiginio derėtų pridurti sąlygą, kad valdžios ir privataus kapitalo sandėryje yra pakankamai garantijų, jog pastarasis tikrai stovės ir veiks.

Ir dar nereikia pamiršti, kad daugelis dabar plėtojamų politinių scenarijų yra labai glaudžiai susiję su artėjančiais Seimo rinkimais, todėl ir visas kalbas apie aktyvų Lietuvos lobizmą ES, mažėjančias maisto kainas ar progresinius mokesčius reikia vertinti atsargiai arba bent jau su sveika ironijos doze.

"Valstybė"