Arimantas Dragūnevičius: Pasiutpolkė prie įskilusios energetikos geldos

Ar žinome, ko siekiame

Prieš keletą metų, kai Lietuvoje sudužo rusų karinis lėktuvas, o po to mūsų krašto apsaugos ministras savo kabinete priėmė nelaimėlį lakūną ir apdovanojo jo žmoną puikia gėlių puokšte, prancūzų spaudoje pasirodė didelė karikatūra, kurioje priklaupęs žmogutis, dėvintis 1940 m. NKVD kepurę, šalia rūkstančio lėktuvo tiesia atvykėliui puokštę. Taip subtiliai tik prancūzai moka pasišaipyti iš itin nuolankių buvusių sovietų. Apie šį įvykį galima ir nekalbėti, juolab kad buvęs ministras tapo premjeru, bet šių dienų politinės aistros, sietinos su Atominės elektrinės įstatymo pataisomis (2008-02-01), kurios įteisino neaiškios kilmės „nacionalinį investuotoją“, primena anų metų įvykį, tik gėlių puokštės vaidmenį atlieka valdžios milijardai naujai iškeptiems „liūtams“, iš Vilniaus prekybininkų staiga tapusiems energetikos „specais“. Kuo čia dėtas čia sudužęs lėktuvas, paklausite. Ogi nesinorėtų, kad valdžios struktūrų įstatymu įteisintas „auksinis žaidimėlis“, net spaudoje vadinamas europinio masto afera, pasibaigtų dūmeliu, kaip anas sudužęs sovietinis pasididžiavimas.

Žiniasklaidos įpūstas energetikos žaizdras apšviečia laumių pasiutpolkę prie įskilusios geldos – Ignalinos atominės elektrinės (IAE) uždarymo problemos. Po laumių kaukėmis - kontroversiškos asmenybės iš Stebėtojų tarybos, glaudžiai susijusios su neveiklia praeitimi ir energetikos stagnacija. O tikėjimas pratęsti IAE II bloko darbą panašus į veiklos imitavimą, tai tarsi žydra politikų svajonė ir būdas parodyti pastangas prieš naujus Seimo rinkimus. Bet argi būtina strimagalviais lėkti polkos žingsniu, kai valsas leidžia susikaupti ir net susimąstyti. Ar klausimas, ką darysime uždarius atominę elektrinę, o valdžios parengtas atsakymas - statysime naują, - tikrai yra svarbiausias ir pats geriausias. Kas sugalvojo statyti naują atominę elektrinę, dar didesnę už esamą mūsų žemėje, bet ne sau, o kaimynams. Mums teks tik ketvirtadalis galios ir keturis kartus daugiau atliekų, kurių neturėsime kur dėti. Ar tik tam, kad didžiuotumės begalinėmis statybomis, tikintis iš jų paramos partijoms, patys gyvendami vėjų prapučiamuose daugiabučiuose ir išleisdami apšildymui 2 kartus daugiau nei švedai už 1 kvadratinį metrą? Įvairūs politikai, net profesoriai gąsdina kalbėdami apie dvigubėsiančias elektros energijos kainas. Kitaip kalba energetikos profesionalai, kurie neturi tikslo padaryti juodo verslo iš energetikos, nes atlikti tyrimai rodo daug viltingesnį vaizdą uždarius IAE. Išmintingi sprendimai leidžia mažinti investicijas ir turėti racionalius tarifus. Tie sprendimai seniai žinomi specialistams, bet nutylimi „liūtų“ mylėtojų.

Naujas atpirkėjas – „liūtas“

Visi žinome mūsų visuomenės neigiamą nuomonę apie neaiškios kilmės, neskaidrų kapitalą ir investicijas, ypač energetikoje. Rusijai praturtėjus iš naftos bei dujų pardavimo ir pajutus savo svorį pasaulyje, baiminamasi dėl Rytų įtakos mūsų energetikai. Lietuvos politikams kyla abejonių dėl „liūto“ skaidrumo ir ryšių. Tai nėra nepagrįstos prielaidos. Pamąstykime blaivia galva ir prisiminkime, kaip „Vilniaus prekybos“ berniukai pamilo energetiką, nusipirko pusę Lietuvos elektros tinklų (VST) už kelis šimtus milijonų litų ir, praktiškai beveik nieko neinvestavę, manipuliuodami tarifais, per porą metų atsiėmė dividendų pavidalu. O dabar staiga prekeiviai tampa sudėtingiausios ir brangiausios energetinės srities – atominės energetikos – investuotojais. Gal jie nesuvokia, kad reikia šį tą išmanyti, nes skaičiuoti didelius pinigus ir mokėti prekybos vadybą – toli gražu neužtenka. Mūsų valdžia lengvai prarijo masalą su investuotojo kabliuku, bet negi prekybininkai „liūto“ kailyje atliks banko funkcijas ir kaip nauji populistai mulkins Lietuvą? Ar turime naują atpirkėją? Vienintelis jų pranašumas – greita praktiškai tipinių didelių prekybos centrų statyba, kuriuose prekės dažnai brangesnės nei Vakaruose, kad ir Briuselio centre. Apskaitos sistema „Akropoliuose“, taip žavinti eilinį pirkėją, net iš tolo negali prilygti atominių reaktorių ar energetinių sistemų valdymui ir jų sudėtingumui.

Kauno žiniasklaida („Kauno diena“) pradėjo rašyti, kad abejoja rusų planais Kauno elektrinėje. „Gazprom“ buvo pažadėjęs nekelti energijos tarifų, investuoti šimtus milijonų litų, viską pagerinti ir taip toliau. Deja, pažadai įstrigo. Argi galima nepritarti kai kuriems Seimo nariams – peržiūrėti pardavimo sutartį, kelti klausimą dėl galimo nacionalizavimo. Elektrinės direktorius A. Pranculis spaudoje aiškina, jog „Gazprom“ Kauno miestui yra padovanojęs tiek, kiek dar nė viena pasaulio valstybė nėra padovanojusi Lietuvai. Gėda, kad specialistas kalba tokias nesąmones, nebent už tai šeimininkai didins algą... Eiliniai kauniečiai žino „Gazprom“ kaip ypač gobšų rusų monopolistą, vos ne dvigubai pakėlusį dujų kainą. Ar tai dovana, tik su minuso ženklu?

Atominė pridengia kainų šuolį

Begalinės kalbos apie naują atominę elektrinę, kuri geriausiu atveju atsiras apie 2020 metus, pridengia politinį vištakumą energetikos plėtros atžvilgiu ir atskleidžia cinišką požiūrį į būsimą energijos stygių: jei pritrūks – pakelsim kainas, bus kaip paaiškinti ankstesnį politinės valios trūkumą, kad ir sprendžiant tinklų į Lenkiją statybą, įstrigusią dešimtmetį. Daug pigesnė elektros tinklų statyba yra svarbesnė mūsų valstybei nei nauja atominė. Kodėl niekas neklausia, kam iš tikrųjų reikalinga atominė elektrinė - Lietuvai, jos kaimynėms iš ES, o gal Rusijai. Atlikti skaičiavimai rodo didelį galių deficitą centrinėje Rusijoje net iki 2020 metų. Šie duomenys lengvai pasiekiami. Mes gi norime vaizduoti esą turtinga branduolinė valstybė, kaip Suomija, pavyzdžiui.

Bet 2009 m. pabaigoje uždarius (pagal įstojimo į ES sutartį) antrąjį Ignalinos AE bloką, generuojančių galių Lietuvoje pakaks iki 2013 m., įskaitant šiuo metu planuojamas pastatyti ir statomas Lietuvoje nedidelės galios termofikacines elektrines. Tačiau iki tol būtina modernizuoti Lietuvos elektrinę Elektrėnuose ir esamas termofikacines elektrines Vilniuje ir Kaune, kuriose elektros energijos gamybos kaina šildymo sezono metu yra mažiausia. Tam tikslui Lietuvos elektrinėje iki 2011-2012 m. tikslinga pastatyti 400 MW galios kombinuotojo ciklo dujų turbininį bloką. Tokio tipo blokai ypač efektyvūs. IAE uždarymo programoje numatytas toks blokas Elektrėnuose už ES pinigus, - tik kas rašė apie tai visuomenei.

Jeigu „liūtas“, premjerui G.K. padedant ir A. Abišalai ambasadoriaujant, įsuks naujo atominio reaktoriaus statybos ratą ir džiaugsis „nacionalinėmis“ investicijomis artimiausią dešimtmetį, pagrindiniu elektros energijos šaltiniu 2010 metais taps Lietuvos elektrinė (LE), daugiausia elektros gaminsianti naudojant gamtines dujas. Du iš aštuonių elektrinės blokų yra pritaikyti kūrenti ir taršesnį kurą – mazutą bei naftos emulsijas. Juose baigus įrengti dūmų valymo įrenginius į aplinką nebepateks pavojingos medžiagos ir nebus nusižengiama ES aplinkosaugos reikalavimams. Reikia priminti, kad techniškai ši elektrinė yra europinio lygio, joje įrengta moderni valdymo sistema, ne blogesnė kaip Švedijoje ar JAV. Jei elektros energijos poreikis Lietuvoje augs tokiais tempais, kokie buvo pastaraisiais metais (apie 7 proc. per metus), elektros energijos po 5 metų gali jau trūkti. Todėl dalį elektros energijos teks importuoti. Nebūtų tai didelė problema, jei būtų nutiestos naujos elektros perdavimo linijos, o kaimyninės šalys turėtų galių perteklių.

Tačiau galimybės importuoti elektros energiją iš kaimyninių šalių yra labai ribotos, nes visose šalyse artimiausioje perspektyvoje elektros energijos labai trūks. Jau šią žiemą Maskvoje ir Peterburge elektros energijos vartojimas buvo ribojamas. Naujus modernius dujų turbininius blokus (bloką) geriausia ir ekonomiškiausia statyti Elektrėnuose (LE), nes esanti infrastruktūra apie 30 proc. atpigina projektą. Be to, Lietuvos elektrinė turi labai kvalifikuotų specialistų, LE turi mazuto saugyklą, o du elektrinės blokai (600 MW) netrukus bus visiškai pritaikyti neteršiant aplinkos kūrenti mazutą arba naftos emulsiją. Tai leis išvengti pavojingos priklausomybės nuo vienintelio kuro tiekėjo - Rusijos. Vadinamoji naftos emulsija yra lengvai pasiekiamas kuras iš ES šalių kitapus Baltijos ar kiek toliau Vakaruose. Lietuvoje turime praktiką ją naudoti.
Žuvis su ledu ir elektros energija
Niekas nenori pirkti šaldytos žuvies, kur ledo būna daugiau nei žuvies. Nenorime ir elektros energijos su ledo antkainiu. Žinome, kad, brangstant kuro ištekliams, turės brangti šiluma ir elektra, bet nenorime viršpelnių visokiems „liūtams“.
Tačiau mūsų naujai iškeptiems energetikos „specams“ ir jų krikštatėviams nereikėtų gąsdinti visuomenę kosminėmis elektros energijos kainomis. Pavyzdžiui, Lietuvos elektrinė šiuo metu perka dujas po 380 USD už tūkstantį kubinių metrų, todėl 300 MW galios blokuose (jų yra keturi) pagamintos elektros kilovatvalandės savikaina būtų apie 27 centų. Jei dujų kaina smarkiai nesikeis, po Ignalinos AE sustabdymo elektros energijos kaina keisis nežymiai. Tuo tarpu naujajame 400 MW bloke savikaina bus tik 19 centų už kilovatvalandę. Tikėtina, kad naujasis blokas pradės veikti apie 2012 metus.
Modernus blokas nedidins šalies priklausomybės nuo Rusijos energetinių išteklių, nes iš to paties dujų kiekio gamins maždaug 30 proc. daugiau elektros energijos. Be to, du esami 300 MW elektrinės blokai netrukus bus visiškai pritaikyti neteršiant aplinkos kūrenti mazutą bei dar taršesnį kurą – naftos emulsiją. Jeigu sugebėsime pagaminti pigesnės elektros, tai pigiau gausime pirkti iš kitur, kad ir Rusijoje.

Energetikos ūkis – ne bandelių kepykla ir ne silkių krautuvė. Lietuvoje yra pakankamai gabių ir dar nenusenusių energetikos specialistų, galinčių mąstyti profesionaliai be gąsdinimų ir „liūtų“ įtakos.

Užuot be perstojo kalbėję apie naują Ignalinos AE, daugiau dirbkime, kad padidintume energetikos efektyvumą. Būtina įdiegti europinius energetikos standartus, reikia ieškoti būdų, kaip sumažinti kuro sunaudojimą šildymo reikalams, taupyti išteklius.
Šiuo metu svarbiausia problema – integracija į ES, glaudus bendradarbiavimas su kitomis Baltijos valstybėmis - Estija ir Latvija. Nauja atominė neprilygs nei dešimčiai „Akropolių“, nei šimtui „liūtų“.

Būkime išmintingi ir orūs.

Bernardinai.lt