Jūratė Damulytė: Atgrasi propaganda

Pastaruoju metu iš šalies tenka stebėti du svarbius strateginius ir visiškai skirtingais greičiais judančius projektus – kaip nuobodžiai ilgai, sunkiai rengiamas ir derinamas aukštojo mokslo reformos planas (dar tik apmatai) ir kaip neįtikėtinai sparčiai juda ir galbūt jau artimiausiomis savaitėmis gali būti priimtas kitas – naujos atominės elektrinės statybos įstatymo projektų paketas.

Politinių partijų susitarimas dėl aukštojo mokslo reformos ketvirtadienį buvo ties žlugimo riba, nors vis tik buvo pasirašytas.

Tačiau iki konkrečių projektų dar, matyt, toloka. Juolab kad ir patys susitarimo iniciatoriai raukosi, matydami galutinį vargais negalais suderintą susitarimo turinį, kuris nežinia kada (rašoma, kad per 5 mėnesius) pavirs įstatymo projektais ar Vyriausybės nutarimais.

O štai kitas milijardinio „energetinio milžino“ projektas gimė tyliai ir greitai.

Vos prieš kelis mėnesius „Lietuvos ryte“ perskaitėm apie Vyriausybės ketinimus daryti energetinį perversmą: statant naują atominę elektrinę sujungti AB „Lietuvos energija“, AB „Rytų skirstomieji tinklai“ ir jau privatizuotą AB „VST“ į vieną darinį.

O atitinkami įstatymų projektai – jau Seime ir, kaip žadama, artimiausiomis savaitėmis bus priimti.

Akivaizdu, jog valios šiuo atveju, ir ne tik politinės, nestinga.

Kodėl turėčiau abejoti, kad šis „turbo“ projektas yra blogas ar žalingas, jei jam oponuojančiųjų beveik nesigirdi. Vienas kitas finansų analitikas prabyla apie galimas grėsmes ir rizikas, apie vienos privačios bendrovės „NDX Energija“, valdančios „VST“, galimą pasipelnymą, abejotiną bendrovių sujungimo modelį ir pan.

Iki šiol perdėm ir neabejojau, tiesiog nesidomėjau, pirmiausia nesitikėdama, kad viskas vyks tokiu žaibo greičiu.

Tačiau suklusti labiau verčia net ne finansų analitikų perspėjimai, o projekto pristatymo visuomenei būdas – ne kas, o kaip. Negaliu suprasti, kodėl projektą formuojantieji pasirinko būtent tokią – itin agresyvią ir atstumiančią projekto „išsukimo“ viešojoje erdvėje strategiją.

Suprantu, kad bet koks projektas, o juo labiau tokio masto, negali apsieiti be viešųjų ryšių. Tačiau viešieji ryšiai ir propaganda – skirtingi dalykai.

Manau, jog „Lietuvos rytas“ pabrėžtinai vartodamas apibūdinimus „revoliucija“, „perversmas“, pastaruoju metu varo būtent tokią „pliką“ propagandą apie „beprotiškai fantastišką“ projektą. Aš nieko prieš, lai tai daro, jei tiek ir tevertina savo skaitytojus.

„Nepatinka – neskaityk“, – atsakytų bet kuris oponentas ir būtų teisus.

Tačiau visai kas kita, kai tokia propaganda netikėtai pliūpteli iš mokesčių mokėtojų pinigais išlaikomos Lietuvos nacionalinės televizijos eterio. Šią savaitę teko stebėti per Lietuvos televiziją transliuotą „Lietuvos ryto“ televizijos laidą „Žurnalisto tyrimas“, kurios vienas iš reportažų vėlgi buvo „energetinio milžino“ tema.

Pirmiausia aiškaus fakto konstatavimas – po kelerių metų neteksime dabartinės atominės jėgainės ir neišvengsime padarinių – elektros brangimo: „Elektra gali brangti dvigubai“. „Ambicinguose Lietuvos planuose – naujos jėgainės statyba, tik ar pavyks skaidriai įgyvendinti šį projektą?“ – klausiama reportažo įžangoje.

Suklusau, žiūriu ir laukiu. Atsakymų, žinoma. Ir ganėtinai išsamių, juolab laidos formatas tiriamosios žurnalistikos.

Tačiau teko gerokai nusivilti – atsakymų nebūta ir, regis, jų net nebandyta ieškoti. Vietoj to buvome užganėdinti tais pačiais šūkiais apie revoliucingas permainas, perversmus kad ir tokia fraze: „Parduoti tai, be ko neįmanoma gyventi – investicija į dešimtuką“.

Pašnekovai, turėję mus įtikinti, kad projektas skaidrus, tie patys projekto autoriai ir „stūmėjai“ – premjeras Gediminas Kirkilas, ūkio ministras Vytas Navickas, „Lietuvos energijos“ valdybos pirmininkas Jurgis Vilemas, VST valdybos pirmininkas Darius Nedzinskas, Seimo Ekonomikos komiteto pirmininkė Birutė Vėsaitė.

Visi jie sutartinai siuntė vieną žinią – kitos išeities mes neturime ir laukti negalime. O dėl abejonių ir dėl skaidrumo – vos viena trumpa užuomina apie Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) kritiką, jog parengtasis projektas sukuria išskirtines sąlygas vienai privačiai bendrovei ir diskriminuoja kitus galimus investuotojus.

Anot B.Vėsaitės, juk ir taip aišku, kad „dviračių gamintojai iškristų iš šito konteksto“. Tik tiek. Jokių kritikų, jokių oponentų ir klausimai be atsakymų.

Tačiau sužinojome, kad einame „pagal grafiką“, o iš minėtos čekų patirties turėjome suprasti, jog dabar skaičiuojama 10 mlrd. litų projekto vertė gali ir išaugti, tad būkime pasirengę.

Šiuo atveju derėtų išvesti paralelę, mat „tiriamosios žurnalistikos“ reportažo pradžioje buvo rodyti archyvų kadrai apie dabartinės Ignalinos atominės elektrinės (IAE) statybą prieš dvidešimt metų. Ir archyvinis balsas už kadro: „Atominės elektrinės turbinas varys – atomas, tas, kuris nepiktas, kuris duos galią elektrinės širdžiai – reaktoriui“. Arba: „Atominėje – jaunimo irgi per akis. Statyba – komjaunuoliška.“

Paralelė tokia – archyvine sovietmečio propaganda dvelkianti reportažo pradžia mažai skyrėsi nuo antrosios dalies apie šių dienų energetikos aktualijas ir ateities atominę.

Pabrėžiu, aš ne prieš projektą, aš prieš jo įkyrų, grubų, neskoningą ir įtarimus keliantį brukimą.

“Atgimimas”